Ūkiuose baigiami pjauti vasariniai javai ir pradedami kulti vasariniai rapsai. Labai sparčiai sėjami žieminiai rapsai ir jau pasėti pirmieji hektarai žieminių miežių. Praėjusių dvejų metų patirtis, kai žuvo beveik pusė žieminių javų, rodo, kad svarbiausias rūpestis - rudenį užtikrinti augalų žiemkentiškumą. Nustatyta, kad žieminiai kviečiai geriausiai būna pasiruošę žiemai, kai augalai yra stiprūs, sveiki ir gausiai išsikrūmiję, o augalo masė (kartu su šoniniais ūgliais) siekia 0,35-0,40 g SM. Be to labai svarbu, kad krūmijimosi mazgas nebūtų pakilęs daugiau kaip 20 mm nuo žemės paviršiaus. Apie pasiruošimą žiemai galima spręsti pagal sausųjų medžiagų kiekį lapuose, stiebuose bei krūmijimosi mazge rudens vegetacijos pabaigoje. Lapuose turėtų būti nemažiau kaip 22 % SM, o krūmijimosi mazge – 22-24 %. Todėl, siekiant padidinti žieminių javų peržiemojimo tikimybę, būtina dalinai pakeisti žieminių javų auginimo agrotechniką rudens vegetacijos metu.

       Pirmiausia, reikia geriau suprasti veislės svarbą. Pasirinkti tik tas veisles, kurių žiemkentiškumas įvertintas nemažiau 8,5 balo, vegetacijos periodo trukmė yra mažesnė nei 210 dienų, o atsparumas išgulimui – 8,5 balo. Po to jau vertinamos visos kitos ūkininkus dominančios veislių savybės.

       Optimalus sėjos laikas skaičiuojamas atsižvelgiant į tai, kad žieminiai kviečiai optimalų išsivystymą pasiekia vidutiniškai per 30-35 dienas po sudygimo, o žieminiai rugiai bei žieminiai kvietrugiai – per 40-45 dienas. Praktiškai optimalią sėjos datą reikia nustatyti atskirai kiekvienam laukui, nes javų dygimo trukmė labai priklauso nuo tuo metu esančių orų sąlygų ir nuo dirvų paruošimo sėjai kokybės bei sėklų kokybės. Nustačius galimas sėjos datas, galima lengviau planuoti kitus sėjos bei pirminės pasėlių priežiūros darbus.

       Norint užtikrinti sėjos darbų kokybę, pirmiausiai reikia pasirinkti optimalią ūkio sąlygomis dirvos dirbimo technologiją. Nėra vieno recepto, tačiau kiekvienas turi prisiminti, kad svarbiausia – užtikrinti kuo spartesnę organinių liekanų mineralizaciją, negadinti dirvos struktūros, užtikrinti tolygų pasėlių sudygimą. Lietuvos ūkiuose jau pradėta praktikuoti kiek neįprasta dirvos dirbimo technologija. Nuėmus derlių pirmiausiai ražienos apipurškiamos biologiniais preparatais Amalgerol bei Azofit, skatinančiais organinių liekanų irimą ir didinančiais dirvos biologinį aktyvumą ir tuo pačiu gerinančiais fitosanitarinę dirvos bei augalų būklę. Dirva dirbama 30 – 35 cm gyliu skutikliu su kaltiniais noragėliais ir paliekamas banguotas dirvos paviršius. Nelygus paviršius greičiau pradžiūsta bei aktyviau akumuliuoja šilumą ir sėjama numatytu laiku. Ekonomiškiau, jei sėjamoji su lokaliniu sėklų įterpimu. Tai tik viena dirvos dirbimo naujovė. Daugelis ūkių lieka prie įprastų, ūkiuose patikrintų būdų, tačiau tinkamas ražienų paruošimas šiais metais ypač aktualus.

     Specialistai ūkininkams visuomet pataria pirmumą skirti sertifikuotoms sėkloms, tačiau taip pat gerai žinoma, kad Lietuvoje net daugiau kaip 80 % javų pasėjama savame ūkyje užaugintomis sėklomis. Belieka priminti, kad javų sėklos neverta ruošti iš išgulusių ar vėlyvos pjūties pasėlių. Geriausiai sudygsta 13-14 % drėgnio sėklos, ūkininkai žino, kad sėklai naudoti drėgnesnes nei 13 – 14% sėklas nerekomenduojama. Aukščiausią imunitetą ligoms turi pasėliai, kurie užsėjami sėklomis, beicuotomis ne vėliau kaip 5-10 dienų iki sėjos.

     Pastaruoju metu ūkininkams jau nereikia įrodinėti beicavimo naudos. Šią tiesą be išimties žino visi šalies žemdirbiai. Tačiau reikia prisiminti, kad beico ar beicų derinių pasirinkimas ir sėklų beicavimo kokybė yra labai svarbūs užtikrinant pasėlių sanitarinę būklę. Taip pat pasėlio sanitarinei būklei, sudygimo tolygumui ir pradinio augimo intensyvumui didelę įtaką turi mikroelementų ar kitų fiziologinius procesus stimuliuojančių preparatų pridėjimas į beicus. Geri ūkininkų atsiliepimai apie mikroelementų kompleksą, skirtą sėklų apvėlimui, Primseed. Pastaruoju metu nemažai ūkininkų, beicuojant sėklas, naudoja biologinius preparatus Terra sorb foliar, Azofit, Penergetik šaknims ir kt.

     Sėjos gylis taip pat turi įtakos augalų žiemkentiškumui. Žieminių kvietrugių sėklas reikia įterpti į dirvą 5-6 cm, žieminių kviečių ir žieminių miežių – 4-5 cm, o žieminių rugių – 3 cm gyliu. Tokio gylio sėja ir garantuoja krūmijimosi mazgo susiformavimą ne aukščiau kaip 2 cm nuo dirvos paviršiaus. Šie du centimetrai žemės ir lapų dangos sumažina neigiamą orų temperatūrą net 6 - 8⁰C, to pakanka, kad be sniego dangos pasėlyje žieminiai kviečiai neiššaltų net esant orų temperatūrai iki 22- 24⁰C, o žieminiai kvietrugiai bei žieminiai rugiai iki 28⁰C.

       Žieminių javų žiemkentiškumui didelę įtaką turi optimalaus pasėlio tankumo suformavimas, kuris priklauso nuo veislės savybių, dirvos našumo, priešsėlio ir auginimo technologijos intensyvumo. Manome, kad visi supranta, kad augalo augimo intensyvumas priklauso tiek nuo klimatinių sąlygų (saulės energijos kiekio ploto vienetui, orų šilumos, drėgmės kiekio dirvožemyje), tiek nuo maistinių elementų kiekio, tenkančio vienam augalui. Tai reiškia, kad nėra vidutinių pasėlio tankumo parametrų, kurie tiktų visuose laukuose ir esant skirtingoms auginimo technologijoms. Sprendžiant pagal Lietuvoje esantį vidutinį saulės energijos kiekį ploto vienetui ir esant optimaliems kitiems augimo veiksniams, žieminių kviečių bei žieminių kvietrugių optimalus pasėlio tankumas plaukėjimo pabaigoje negali viršyti 6,5, o žieminių miežių bei žieminių rugių – 7,0 mln. ha^-1 produktyvių stiebų. Gamybinėmis sąlygomis, kada beveik niekada nepasiekiamas kitų augimą sąlygojančių veiksnių optimumas, o žieminiai rugiai bei žieminiai kvietrugiai, kaip taisyklė, sėjami žemesnio našumo žemėse, reikia suformuoti tokio tankumo pasėlius: žieminių kviečių bei žieminių rugių – 5,0-5,5; žieminių miežių bei žieminių kvietrugių – 5,5-6,0 mln. ha^-1 produktyvių stiebų. Esant tokio tankumo pasėliams, augalai optimaliai aprūpinami šviesa, jų šaknų sistemai pakanka erdvės optimaliam išsivystymui, o trumpalaikių sausrų atveju augalai ilgiau nepristinga drėgmės.

     Žinome optimalias žieminių javų pasėlių tankumo reikšmes, tačiau kaip jas pasiekti, jei jos priklauso nuo sėklų lauko daigumo, krūmijimosi intensyvumo, peržiemojimo bei savaiminio pasėlių išretėjimo? Pastarosios reikšmės taip pat nėra stabilios, nes joms įtaką daro kiti augimą sąlygojantys veiksniai. Jau sukurtos tiksliojo ūkininkavimo programos, kuriose yra algoritmai ir sėjos normų apskaičiavimui, tačiau ūkių, turinčių šias programas, yra tik vienetai. Todėl siūlome laikinai supaprastinti skaičiavimus ir siekti, kad po sėjos sudygtų 3,0 - 3,5 mln. ha^-1 žieminių kviečių, o žieminių kvietrugių, žieminių miežių, ir žieminių rugių (linijinės selekcijos veislių) - 3,50 - 4,00 mln. ha^-1 daigų.

     Pakito ūkininkų nuomonė ir apie rudeninį tręšimą. Dešimtmečiais buvo laikomasi reikalavimų, kad visa fosforo ir kalio trąšų norma būtų atiduodama prieš žieminių javų sėją. Tačiau kada žieminių javų peržiemojimo rodikliai sumažėjo iki 55-70 % nuo pasėto ploto, o trąšos dvigubai pabrango, ūkininkams tapo ekonomiškai neefektyvu taip ilgai „įšaldyti“ finansines išlaidas trąšoms, tiksliai nežinant ar pasėliai peržiemos. Dėl to didelė dalis ūkių prieš sėją žiemkenčius tręšia tik pusinėmis tręšimo normomis, o sėkmingo peržiemojimo atveju, likusią šių trąšų dalį atiduoda pavasarį, augalų vegetacijai atsinaujinus. Pritariame tokiai ūkininkų nuostatai. Tyrimais nustatyta, kad rudens vegetacijos metu žieminiai kviečiai įsisavina 15 - 25 kg ha^-1 azoto, 7,5 - 10 kg ha^-1 P₂0₅ ir 15 - 25 kg ha^-1 K₂0. Todėl dabartinės ūkininkų tręšimo normos – 150 - 250 kg ha^-1 – vienos iš kompleksinės trąšos yra pakankamos, kad aprūpintų pasėlio poreikius rudens vegetacijos metu. Prekiaujančios trąšomis firmos ūkininkams siūlo labai platų tiek kompleksinių, tiek vienanarių mineralinių trąšų asortimentą. Visos šios trąšos yra efektyvios ir, kaip sakoma, „viena už kitą geresnės“. Dauguma ūkininkų jau turi savo mėgstamas trąšas ir išbandytą tręšimo sistemą ir čia ką nors pakeisti būtų sunku.

       Apie žieminių javų pasėlių priežiūrą rudens laikotarpiu rašysime sekančiuose straipsniuose, o dabar svarbiausia – sėkmingai užbaigti javapjūtę ir kokybiškai pasėti žiemkenčius.

 Aleksandro Stulginskio universitetas

Agronomijos fakultetas

Prof. Albinas Šiuliauskas

Doc. Vytautas Liakas